Kāp ė sosėtariau so draugo, atsėkieliau onkstē, dā so gaidēs, ė patraukiau pri tuos paslaptinguosiuos pelkės, kor bova tonkē meldās apžielės prūds, pažvejuotė. Prasėbruovės pruo krūmus, veizo, ka atējau pėrmiesnės. Nu, sakau: „Nie, ta nie - lauksam“. Prisiedau ont kelmoka pri kronta ė lauko aš anuo.
Praējus keliuoms mėnotiems veizo, ka prūds bongeliem nukluots ėr i pavėršiu ėšplaukė tuoks vāks kap kontėk gėmės. Unsā ondėns pavėršiom priplaukė pri kronta, kor aš siediejau, ėšlėpa ė lėp savėi ont monės. Kūdikis bova vėsas mielėns, glėtus, škūras nu ronku bova nukarusės ė atruodė kap kaulā aptrauktė škorlio... Vėsāp stėngiaus anūn nostompt, bet ons prėklē lėpa ė tėik. Ta pajiemiau nu savės ė svėidiau atgal i prūda.
Puora minutiu bova tīkē, alė veizo kėttam krontė ons vielek ėšlėpa ė par paglė parlėpa i kėta kronta pas monėm ė vielek pradiejė lėpt. Pats bova tuoks šalts, glitiets, akis baltas tik joudė taškotē vėdorie. Aš vielek anun i prūda. Alė puo mėnotės ons vielek ėšlėpa ė līgē tāp pat pradiejė lėpt' ont monės - kėš sava pėrštus monėi i akis, ausės, nuosė. Soglomės atpliešiau anūn nu savės ė pradiejau tvatīt' i ton kelma. Kumet jau bova nabtuoks zbėtkos - metiau vielek i ton prūda - nabėškėla.
Pasiediejės puora mėnotiu, atējė mona draugs. Vėskon anam papasakuojau. Onsā saka, ka ton dalīka ė nuoriejė monėi paruodītė
/ pasakas interpretacėjė ėš kningas Viliaus Nuorberta „Sužeistas Vėjas“
🌙 2006-08-16
CC-BY-SA 4.0