💾 Archived View for hashnix.club › users › troler › articles › great-work.gmi captured on 2024-05-12 at 15:15:14. Gemini links have been rewritten to link to archived content
⬅️ Previous capture (2024-02-05)
-=-=-=-=-=-=-
This is my attempt in translating an article, written by Vydūnas in 1911, from Lithuanian to English.
All men can succeed in accomplishing a great work. Great work is not done only by "leaders of the world". Their works are rarely grand. They only appear as great, due them being tied to lifes of many.
Great work is alive. It doesn't only manifest itself at a moment's notice. 'Tis done by constantly climbing up. Even if it only just starts of as a barely visible acne.
Without a doubt, as people are, so are their actions and deeds. Modern day men are almost all insifignificant. That's why 'tis said, they can't do anything with greatness. Majority work with one goal in mind: to bear the fruits of their labor as early and quickly as possible.
Such is the sign of weakness and insignificance. Attention is constantly shifting to what benefit would the worker reap from the work. When no benefit is found, the job is thrown at a blink of an eye. Then they seek to find anything else. So on until the end of infinity.
So does work the unrest of mankind. As though they're impelled and chased from one task to another. That's why they can't accomplish the great work. Whoever can't stop in place, is not destined to build a house.
Never and nowhere could man find so called bliss. Desire stays as the great deceiver, like the will-o'-the-wisp.
Man must live by endeavor of action and work. Only care of it itself, not what follows from it. Only and only then could he rise. Only and only then the great action manifest. Simply desire the work by doing, and you'll be astonished by its greatness.
Thus is the truth which is worth repeating. Man should desire only action and work, not what benefit it would bring. Desiring only benefit only makes one sick. That's why normies* don't desire to work, only keep on living and having time of their life. Best would be to fix up a barn and stables and bring them here simply to feed them like fattened piglets. At least then they wouldn't harm anyone.
Others, obviously, aren't those who don't desire to work at all, only fruits of labor, thus they work what is not needed and where they aren't fit for. That's why their work is despacible.
Man should seek to do only what's necessary. Then he'll do what he can and wills to. Maybe a lot of negligible tasks would be have to be done, he may think to himself only doing such negligible tasks. But working what's necessary, means even through insignificance manifests greatness.
Whoever seeks only to work and act without lusting wealth of it, remains sober. The ardor shall not obscure his mind. One day after accomplishing a single task he'll see, what's the most crutial after this one.
Whether he does this or that, always must the body and soul be united in devotion. Even if he works for a moment. At that moment all must be put into it. He must live solely by the work. Only in this way can great action be achieved. Full heart, full will, full consciousness and wisdom must he do even the smallest task. Nothing should be done withuot full devotion. Only and only then would a work be great.
All great works bestow sancticty upon man. Full devotion to the task is at the same time devotion to one's Higher Self. And so it blesses man and his work in such a manner, he himself becomes great.
From the article "The Condition of Great Action" first published in Jaunime in 1911. Based on Vydūnas. A Glimpse into the Depths of Life, I: Life is a Journey to Perfection.
Kiekvienas žmogus gali didį darbą atlikti. Didis darbas nevaromas tik „pasaulio valdonų“. Jų darbai labai retai didi. Ir tik didžiais išrodo, kadangi sumegzti su žmonių daugio likimu.
Didis darbas yra gyvas. Ir neapsireiškia tik akies mirksniu. Jis veikia nuolatai, vis didyn eidamas. Dargi savaime, nors būtų prasidėjęs vos pastebimu spuogeliu.
Be abejonės, kokie žmonės, tokie yra ir jų veikimai bei darbai. O mūsų laiku žmonės beveik visi labai maži. Todėl nūdien ir sakoma juos negalint veikti su didumu. Beveik visi tebedirba turėdami vieną ir tą patį tikslą. Jie nori vien pasidžiaugti savo darbo vaisiumi. Dargi kuo greičiau.
O lygiai tai yra mažumo bei silpnumo žymis. Žvilgis vis yra kreipiamas į tai, kokia nauda dirbančiajam stosis iš veikimo. O kad nematoma nauda, darbas tuojau metamas. Žmogus tveriasi kito ko. Ir taip toliau be galo.
Taip stojasi žmonių neramumas. Yra jie lyg varomi ir baidomi iš vieno daikto į kitą. Todėl ir nėra jiems galima atlikti didžio darbo. Kurs negali sustoti ant vietos, kaip tas galėtų namus statyti!
O niekuomet ir niekur neranda žmogus vadinamosios palaimos. Troškimas pasilieka, kas jis yra – didis apgauliotojas, kaip tikra žaltvykslė.
ž�mogus turi vien gyventi veikimui ir darbui. Vien juo rūpintis, o ne tuo, kas iš jo seka. Tik tuomet žmogus tedidėja. Tik tada tesiranda didis veikimas. Norėki vien darbo ir vykinki jį, ir nusistebėsi jo didumu.
Yra tai teisybė, kuri verta nuolat atkartoti. Žmogus turi norėti vien veikimo bei darbo, o ne to, kokia nauda iš jo pareina žmogui. Norint naudos, darbas būtinai turi žmogui pakyrėti. Todėl tūli žmonės ir visai nebenori dirbti. Vien gyventi ir smaguriauti. Ir geriausia būtų tokiems pataisius kinį ir tvartą ir juos čia suvarius ir šėrus kaip meitėlius. Nors tad nekenktų jie kitiems.
Kiti, žinoma, nėra tokie, kad visai nenorėtų dirbti. Bet vien trokšdami darbo vaisiaus, jie daro, kas daryti visai nereikalinga ir kam jie visai nėra tikę, nėra pavadinti. Todėl jų darbai visai yra niekingi.
Žmogus visuomet teturėtų daryti, kas būtinai reikalinga. Tuomet jis ir darys, kam jis turi galių bei jėgų. Gal reikės jam visokių darbų darbelių atlikti. Ir jis pats rasi manys tik menkniekius tedarąs. Tačiau dirbant, kas būtina, ir menkučiais [darbeliais] gali apsireikšti didumas.
Kas vien nori dirbti, veikti, nesekdamas geismo tuo darbu pasipelnyti, tas pasilieka visuomet blaivas. Netemdina jo išminties karštumas. Ir jis todėl vieną darbą atlikęs vis aiškiau išvysta, koks po to reikalingiausias.
Ar šį, ar tą jis darytų, vis jis turėtų ir kūnu, ir siela tam būti atsidavęs ir pasišventęs. Kad dirbtų jis tik ir akies mirksnį. Tą valandėlę jis turėtų savo darbe būti visai paskendęs. Turėtų vien savo darbu gyventi. Tik taip tesistoja didis veikimas. Visa širdimi, visa valia, sąmone bei išmintimi žmogus turėtų ir mažiausią darbelį dirbti. Neturėtų nieko daryti be visiško, tobulo atsTuomet darbas bus didis.
Kiekvienas geras, labas darbas laimina ir šventina patį žmogų. Visiškas atsidėjimas būtinai reikalingam darbui yra ir pasišventimas aukštajai savo Esybei. O toji tad laimina žmogų ir jo darbą taip, kad tasai pastoja didis.
Iš straipsnių „Didžio veikimo sąlykimas“, pirmąsyk skelas�1911 m. Jaunime. Parengta pagal: Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, I: Gyvenimas – kelionė tobuluman.